Vėl

Kai lūžti viduj į tūkstančius dalelių
kai tyla danguj ir daug bevardžių laukelių
kai aplink vien pažįstami neatpažinti
ir namų vartai ne tuo raktu atrakinti

kai eini natų kryptim
tik prieš ritmą
kai renkies ne tą, o kitką
ir kai lapas, geltonas, rudens
nesulaukęs
ankščiau laiko pasens

ir dabar nekvėpuoji
tik dėl būvio alsuoji
o rankos virpa ir neklauso
aišku, juk ieškai bedugnėj plausto

ir kai vėl dangus toks pilkas
ir nori kaukt kaip paklydęs vilkas
ir kai VĖL kartojas viskas
o aplink tik painus tamsus miškas
ir tyla
mintis ir nata
žinai bus ir šviesa
ar bent jau tikies
ir ritmą renkies
dėl todėl
nes,kad būtum vėl

Pasirinkimas

Krenti ar kyli?
kalbi ar tyli?
verki ar juokies?
ką gi renkies?

draugas ar priešas?
viskas ar niekas?
mirtis ar gyvybė?
silpnumas ar stiprybė?

tiki ar neigi?
neklausai ar girdi?
judi ar stovi?
nekenti ar nori?

aš - krentu
pagriebiu priešą kartu
mirčiai į akis nusijuoksim
savo stiprumą pademonstruosim

krisdama tylėsiu
draskomą orą girdėsiu
tikėsiu - ryto rasos dar gersiu
visą pasaulį paskui save nusitempsiu

Per daug

Turiu per daug pasakyt,kad žodį ištarčiau
per daug padaryt,kad rankas pakelčiau
per daug pamatyt,kad atsimerkčiau
per daug pajaust, kad apsiverkčiau
turiu?
bet ar privalau?
tikėt?
nieko nebežinau
nakties tuštuma ir vėsa
po basom kojom slegia mane
ir slepias vėjas plaukuos
rudeniniuos, paauksuotuos

Akimirka

Saulės blyksnių para
dulkių kometa delne
ir keistos formulės matematikos
ant lapo
tik mano akys jų nemato
rašiklis laiviukus piešia
pro langą saulės blyksniai kviečia
matematika kažkur toli
dulkėm apkasta nuošaly
o aš mintim jau per pievas lekiu
akis graužia nuo pienių pūkų
ir degina skaistus geltonumas
ramumas, tylumas, tyrumas, umas, umas . .
krentu į žolę tarp žiogų
basas kojas slepiu tarp žiedų
bet dulkes užuodžiu ir vėl
grįžtu
piešiu laiviukus rašikliu
dulkių kometa delne didėja
o formulės lape vis neryškėja
nuo blyksnių čia
vistiek
bandai mokytis, mokytis, kytis, išmokt . .
blyksniais žaidžiu
dulkių kometą pro langą siunčiu
ir toliau laivui burę piešiu

Periodiškas

Pastoviai, periodiškai,
kas mėnesį ar pusę
kvailai ir idiotiškai
kodėl ir vėl esi čia


šaltai ir nereikšmingai
aklai ir neprasmingai
slenki į priekį
krašto sieki

aukštyn, žemyn ir vėl pagal horizontą
renkies ir keiti gyvenimo frontą
ir tyli, nors nebetelpa žodžiai
ir juokies, nors verktum godžiai

rašau, trinu, darau, judu
o dabar sustoju, šiai savaitei
tyliu, tyliu, tyliu ir tyliu
savaitei, tik savaitei
nuo kurios daug kas priklausys
priklausys, numatys, kas, kaip pakryps

Kažkur

Tarp namų sienų

tarp paveikslų rėmų

tarp šalto plieno

ir žaidimų kiemo

tarp beveidžių žmonių

esu aš, o kažkur esi ir tu

Būsiu

Tikiu dar sugrįšiu
iš dulkių atgysiu
o buvau aš niekas
Kovą ištirpęs sniegas

pėdų nepalikdavau
bet tyla girgždėdama supos

Per dvi nuo dangaus

18 metų žemėj praleidau
tik dūmų pėdsakus palikau
šaknų  dar neišleidau
bet sparnai nugaroj, - pakilau

per pėdą nuo žemės
per dvi nuo dangaus
sklandau lyg pienės pūkas
kol voratinkliai sugaus

sunkūs debesys leidžias
artėja audra
naktis skleidžias
ateina tamsa,
nelaukta,
bauginanti kančia
smeigia tarp sparnų
krentu ant beribių kalnų.

Per pėdą nuo žemės, per dvi - nuo dangaus
daugiau nei karto voratinkliai manęs nesugaus

Prasmė

Gyvenimo prasmė -
pasakyt, kodėl juoda katė
o žolė žalia
kodėl stiklinė dažniau tuščia nei pilna?
dar į koncertą nueit
skėtį laiku išskleist
po lapais draugą surast
namų darbus po žeme pakast
dar juoktis, juoktis, liūdėt
tinkamom proporcijom cukraus įdėt
tikėtis gražesnio oro
daryt ir nelaukti noro
galvot,kad esi ne dėl to,kad būtum
o būt dėl to,kad esi,kad ištrūktum

Stiklinis speigas

Girgždesys - sniego pėdų
Šlamesys - nuogų šakų
Speigas, kad jį kas girdėtų
Ir dangus, mėlynų akių.

Vėjas, pranykstantis laukuos
Gyvsidabrio stulpelis skęstantis tyloj
Balto cukraus snaigės, tirpstančios plaukuos
Tik dabar praregiu, kad gyvenu žiemoj

Slepiuos už medžio plokštės
Stiklo ruoželio
Dar už antklodės,
Karšto arbatos puodelio
Na dar keli sluoksniai medžiagos,
Kuri man svetima, bet ja grožiuos
ir puošiuos,
maivaus, slapstaus

Aš kaip sniegas iš tiesų
Mane lieti - po truputį tirpstu
Spiri su kojom, o aš bėgu tolyn
Tu man svetimas - bet lendu į tavo kaulus gilyn