Vėl

Kai lūžti viduj į tūkstančius dalelių
kai tyla danguj ir daug bevardžių laukelių
kai aplink vien pažįstami neatpažinti
ir namų vartai ne tuo raktu atrakinti

kai eini natų kryptim
tik prieš ritmą
kai renkies ne tą, o kitką
ir kai lapas, geltonas, rudens
nesulaukęs
ankščiau laiko pasens

ir dabar nekvėpuoji
tik dėl būvio alsuoji
o rankos virpa ir neklauso
aišku, juk ieškai bedugnėj plausto

ir kai vėl dangus toks pilkas
ir nori kaukt kaip paklydęs vilkas
ir kai VĖL kartojas viskas
o aplink tik painus tamsus miškas
ir tyla
mintis ir nata
žinai bus ir šviesa
ar bent jau tikies
ir ritmą renkies
dėl todėl
nes,kad būtum vėl