Pilotas laisvės

Pilotas aš laisvės
savininkas šiaurės pašvaistės
jėgos šalininkas
tiesos šeimininkas

laiko nuomininkas
oro skolininkas
draugas mirties
patriotas širdies

melo kaltininkas
likimo sapnininkas
papraščiau - aš žmogus
nuogas prieš jus visus

Abiturientė

Pajungiam ir skaitom toliau

http://www.youtube.com/watch?v=r7rF2EZ0A_0

Besišypsanti abiturientė
dažniausia kofeino klientė
išsidraikiusiais plaukais
pamestom mintim, sapnais

klaidžiojanti po suvokimo ir abejonės laukus
parduodanti lovą, perkanti naujus batus
pamirštanti vardą ir namus
gyvenanti ant suoliuko mokyklos metus

,,no life'' žmogus
už pažymius parduodanti draugus
miegą
sapnus

vardan laimės
abejotinos
dėl baimės
nesuvokiamos

Nuoga

Ir išėjau numintais takais
akim užrištom, batais kiaurais
nuoga į žiemą
viena į laukus

kviečia girdžiu,
bet niekas nesiveja.
Ar apmaudu?
juk niekas nelaukia . .

nors noriu sugrįžt. .

ironiją nugenu,
aplink prisipažinimo tyla,
bet man tik skaudu,
kad žiemoj aš nuoga

Šaukia

Šaukia į laukus,
tik nebeleidžia,
o ruduo juk visdar gražus
. . ir myliu aš jį,
nors kitoks ir nepastovus,
godus ir kandus

Žmogus

Ir kai keičias pasaulis

mainos veidai

nusvyra rankos

po rasas braidai

Ir kai speigas skverbias per sienas kiaurai

O vienas pats po kaldra vis dar sušildyt kojas bandai

išpila šaltas prakaitas, širdis suspurda krūtinėj

pramerki akis ir ieškai kažko sienoj akmeninėj

Bijai,kad kažkas iš tamsos išnirs

Bet viduj tikies,kad artimas,kad apkabins

Tačiau ryte kaip jauties, niekas nepaklaus

bėgsi iš paskos, nespėsi - nepalauks

tad auginais nagus ir dantis

vis dažniau prieš kitus šiepei iltis

O širdy, kažkur kamputy

draskei save iš vidaus po truputį

bet dabar jau nebenori spjaudytis nuodais

ir nebesupranti, kodėl kitų taip baidais

Todėl šiandieną 

išbėgi į kiemą

palikęs kailį, nagus

ir rėki, draskais, lauki kas bus

Bet vienodai visiems

juk tu - tik žmogus

Rytojus

Kai nesupranti kas esi
ką šiam pasauly veiki
ką katik padarei
iš kur atėjai

paklaust negali
nes aplink tik kurti

jie vis skuba
iš paskos tu seki
akys tik juda
garsų negirdi

viskas susilieja
į vieną rutiną
vaizdai praskrieja
lyg per kiną

jame tu esi
vaidint tik nemoki
o kitų negirdi-
vistiek jie naivoki

galvoja, kad bėgant
laiką pavys
tačiau net skrendant
tai nepavyks

artėja rytojus
dar viena diena
mąstai gal sustojus
bet liksi viena

kiti vis siektų debesų,
o tu žiūrėtum ir juoktumeis iš jų

Laikas

Debesys slenka

bėga ir laikas

tuoj pabaiga

nors ką tik buvai vaikas

Galvoji kas bus,

o tai jau praėjo

laikas juk dulkės,

blaškomos vėjo

Pilną delną ką tik turėjai

akis nusukai, nepastebėjai

viską, ką turėjai atėmė jis

ir jau niekad tau negrąžins

Mokais gyventi, atrasti, mylėt

pilkuos veiduos spalvas įžiūrėt

džiaugtis lietum, net jei tu liūdi

prajuokint kitus, nors tau svetimi

Gyvenimas menas, mokėk tik tapyt

parinkti spalvas, savaip nudažyt

įpiešti natas, pamiršti apgaulę

džiaugtis savo vieta po saule

Vėl

Kai lūžti viduj į tūkstančius dalelių
kai tyla danguj ir daug bevardžių laukelių
kai aplink vien pažįstami neatpažinti
ir namų vartai ne tuo raktu atrakinti

kai eini natų kryptim
tik prieš ritmą
kai renkies ne tą, o kitką
ir kai lapas, geltonas, rudens
nesulaukęs
ankščiau laiko pasens

ir dabar nekvėpuoji
tik dėl būvio alsuoji
o rankos virpa ir neklauso
aišku, juk ieškai bedugnėj plausto

ir kai vėl dangus toks pilkas
ir nori kaukt kaip paklydęs vilkas
ir kai VĖL kartojas viskas
o aplink tik painus tamsus miškas
ir tyla
mintis ir nata
žinai bus ir šviesa
ar bent jau tikies
ir ritmą renkies
dėl todėl
nes,kad būtum vėl

Pasirinkimas

Krenti ar kyli?
kalbi ar tyli?
verki ar juokies?
ką gi renkies?

draugas ar priešas?
viskas ar niekas?
mirtis ar gyvybė?
silpnumas ar stiprybė?

tiki ar neigi?
neklausai ar girdi?
judi ar stovi?
nekenti ar nori?

aš - krentu
pagriebiu priešą kartu
mirčiai į akis nusijuoksim
savo stiprumą pademonstruosim

krisdama tylėsiu
draskomą orą girdėsiu
tikėsiu - ryto rasos dar gersiu
visą pasaulį paskui save nusitempsiu

Per daug

Turiu per daug pasakyt,kad žodį ištarčiau
per daug padaryt,kad rankas pakelčiau
per daug pamatyt,kad atsimerkčiau
per daug pajaust, kad apsiverkčiau
turiu?
bet ar privalau?
tikėt?
nieko nebežinau
nakties tuštuma ir vėsa
po basom kojom slegia mane
ir slepias vėjas plaukuos
rudeniniuos, paauksuotuos

Akimirka

Saulės blyksnių para
dulkių kometa delne
ir keistos formulės matematikos
ant lapo
tik mano akys jų nemato
rašiklis laiviukus piešia
pro langą saulės blyksniai kviečia
matematika kažkur toli
dulkėm apkasta nuošaly
o aš mintim jau per pievas lekiu
akis graužia nuo pienių pūkų
ir degina skaistus geltonumas
ramumas, tylumas, tyrumas, umas, umas . .
krentu į žolę tarp žiogų
basas kojas slepiu tarp žiedų
bet dulkes užuodžiu ir vėl
grįžtu
piešiu laiviukus rašikliu
dulkių kometa delne didėja
o formulės lape vis neryškėja
nuo blyksnių čia
vistiek
bandai mokytis, mokytis, kytis, išmokt . .
blyksniais žaidžiu
dulkių kometą pro langą siunčiu
ir toliau laivui burę piešiu

Periodiškas

Pastoviai, periodiškai,
kas mėnesį ar pusę
kvailai ir idiotiškai
kodėl ir vėl esi čia


šaltai ir nereikšmingai
aklai ir neprasmingai
slenki į priekį
krašto sieki

aukštyn, žemyn ir vėl pagal horizontą
renkies ir keiti gyvenimo frontą
ir tyli, nors nebetelpa žodžiai
ir juokies, nors verktum godžiai

rašau, trinu, darau, judu
o dabar sustoju, šiai savaitei
tyliu, tyliu, tyliu ir tyliu
savaitei, tik savaitei
nuo kurios daug kas priklausys
priklausys, numatys, kas, kaip pakryps

Kažkur

Tarp namų sienų

tarp paveikslų rėmų

tarp šalto plieno

ir žaidimų kiemo

tarp beveidžių žmonių

esu aš, o kažkur esi ir tu

Būsiu

Tikiu dar sugrįšiu
iš dulkių atgysiu
o buvau aš niekas
Kovą ištirpęs sniegas

pėdų nepalikdavau
bet tyla girgždėdama supos

Per dvi nuo dangaus

18 metų žemėj praleidau
tik dūmų pėdsakus palikau
šaknų  dar neišleidau
bet sparnai nugaroj, - pakilau

per pėdą nuo žemės
per dvi nuo dangaus
sklandau lyg pienės pūkas
kol voratinkliai sugaus

sunkūs debesys leidžias
artėja audra
naktis skleidžias
ateina tamsa,
nelaukta,
bauginanti kančia
smeigia tarp sparnų
krentu ant beribių kalnų.

Per pėdą nuo žemės, per dvi - nuo dangaus
daugiau nei karto voratinkliai manęs nesugaus

Prasmė

Gyvenimo prasmė -
pasakyt, kodėl juoda katė
o žolė žalia
kodėl stiklinė dažniau tuščia nei pilna?
dar į koncertą nueit
skėtį laiku išskleist
po lapais draugą surast
namų darbus po žeme pakast
dar juoktis, juoktis, liūdėt
tinkamom proporcijom cukraus įdėt
tikėtis gražesnio oro
daryt ir nelaukti noro
galvot,kad esi ne dėl to,kad būtum
o būt dėl to,kad esi,kad ištrūktum

Stiklinis speigas

Girgždesys - sniego pėdų
Šlamesys - nuogų šakų
Speigas, kad jį kas girdėtų
Ir dangus, mėlynų akių.

Vėjas, pranykstantis laukuos
Gyvsidabrio stulpelis skęstantis tyloj
Balto cukraus snaigės, tirpstančios plaukuos
Tik dabar praregiu, kad gyvenu žiemoj

Slepiuos už medžio plokštės
Stiklo ruoželio
Dar už antklodės,
Karšto arbatos puodelio
Na dar keli sluoksniai medžiagos,
Kuri man svetima, bet ja grožiuos
ir puošiuos,
maivaus, slapstaus

Aš kaip sniegas iš tiesų
Mane lieti - po truputį tirpstu
Spiri su kojom, o aš bėgu tolyn
Tu man svetimas - bet lendu į tavo kaulus gilyn