koja po kojos

Ir stoviu už stiklo
tarp mūrinių sienų
žvelgiu į erdvę
beribį betoninį kiemą
judančius kūnus
besieles akis
karaliaujančias dienas
sunaikintas naktis
saujoj turiu laiko galybę
kūnu jaučiu miego priklausomybę
mėtos ant žemės sutrypti jausmai
tik skraido ore dar likę pūkai
rutina rutina rutina rutina 
koja koja o po jos dar kita
sumuštinis ant stalo ir atvėsus kava
tuščias puodukas ir diena baigta
liftas mašina parduotuvė namai
lova vonia kompiuteriniai garsai
ir tyla apsimestinė
prabudus lauks vėl alkana piniginė
stovėsiu už stiklo 
tarp namo sienų
žvelgsiu į gatvę
beribį betoninį kiemą
judančius padarus 
ir jų plastikines akis

Nėra

Nėra gyvenime ,,repeat" mygtuko
Nėra ir krentant antro parašiuto
Nėra nei atsarginės progos
Yra tik kelias ir basos kojos

Suvoki koks begalinis laikas
O tu, tik mažas to laiko vaikas,
Kurio gyvenimas atrodo ilgas
Bet ar tu tikras, kad tai tavo filmas?

Juk pabaiga nebūna, ta, kurios tikiesi
Ilgai lauksi, ar ką nors išvis pasieksi?
Ir metai dar, du, dar keturi ...
Atsimerki pagaliau žmogus, juk nebedaug turi

Rudeninis

Tirtantys pirštai vietos neradę
paraudę, suskeldėję, nušalę
paklydę vėjy rudeniniam plaukai
tylu. Tik girdis krykštaujantys vaikai


o akys stiklinės 
kojos - švininės
tik mintys, širdis,
plėšos į dalis

ir mėtos po gatves lyg šiukšlės 
,,nematomos" ir tuščios

skyli žmogus 
vietos neradęs,
paklydęs, apakęs
nieko nepasakęs

Vergai

Vergai mes esam
Nors apsimetam laisvi
Retai mes stojam
Srovės nešini

Ką liepia šnekam
Beveik visi kaip banda
Į kito langą akmenį metam
Nors jis tik mūsų našta

Šlovinam tuos, kurie mus moka valdyt
Už kojų ir rankų po gyvenimo kelią tampyt
Retas, kuris nukarpo šias virveles
Ir suvokia, kad pririšto iki finišo nenuves

Nors finišas dalykas, kurį visi pasieks
Tik vienas akmenį užanty prie širdies slėps
Kitas nepatenkintas teisybės ieškos
Ir tik retas, kuris garbingai pasiduos

senas

Rašalas džiūsta dar nepalietęs popieriaus lapo
žodžiai stringa dar nepasiekę adresato
nykuma bet įsielektrinus, nestabili
kaupias audra, tik vis dar baugi

tuščia.
kas čia?
niekas.
vienas.

ir aš.
o kas?
tu?
kartu.

ir gyvenu. va
ir džiaugiuos va
kad egzistuoju va
droviuos va
kad per daug galvoju va
ir viskas. va
baigiu va
nes ne mano mintys čia
ne aš čia pati ne aš
levituoju tarp palydovų
egzistuoju, nors to nenoriu

Abitūros likutis dar čia.

sėdžiu prieš rūšiavimo dėžę ir mąstau
kur labiau tikčiau dar nesupratau
ar į plastiko gretas
ar tarp stiklo, nors nei šis nei tas

tikriausiai į popieriaus vietą
susideginčiau per antrą matieką
tai ką einu prie dežės
ir bandau tilpt, nors mažai erdvės

bet svarbu,kad mane surūšiuotų
ir antrą kartą naudingai panaudotų
gal kokį šikpoperį pagamintų
o gal kartono dėže pavadintų

geriau popieriaus gabalu pabūt
nei,kad per matkę prie radiatoriaus džiūt
arba pro langą žmonių galvas skaičiuot
ir galvot kaip iš funkcijų nesijuokt

gana. laikas degtuką pabrėžt
ir naują kelionę iš pelenų pradėt
baigiu.
rūšiuotis skubu

21

Purpuriniam danguj

skęstu radio fonui tirpstant

varvant laikui 

pro kuprotus pirštus,

gitaros stygų išvagotus

skleidžiuos ir vystu 

beribėj erdvėj

paklydus tarp skaičių 

nusipurtyt mėginu juos ir lašus

spaudžia.--

dienas voratinkliu gaudau

naujon krūvon lipdau

pavyks

žinau.

,,Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu gali jiems pasakyti."
                                                                                    M. Martinaitis