Šaukia

Šaukia į laukus,
tik nebeleidžia,
o ruduo juk visdar gražus
. . ir myliu aš jį,
nors kitoks ir nepastovus,
godus ir kandus

Žmogus

Ir kai keičias pasaulis

mainos veidai

nusvyra rankos

po rasas braidai

Ir kai speigas skverbias per sienas kiaurai

O vienas pats po kaldra vis dar sušildyt kojas bandai

išpila šaltas prakaitas, širdis suspurda krūtinėj

pramerki akis ir ieškai kažko sienoj akmeninėj

Bijai,kad kažkas iš tamsos išnirs

Bet viduj tikies,kad artimas,kad apkabins

Tačiau ryte kaip jauties, niekas nepaklaus

bėgsi iš paskos, nespėsi - nepalauks

tad auginais nagus ir dantis

vis dažniau prieš kitus šiepei iltis

O širdy, kažkur kamputy

draskei save iš vidaus po truputį

bet dabar jau nebenori spjaudytis nuodais

ir nebesupranti, kodėl kitų taip baidais

Todėl šiandieną 

išbėgi į kiemą

palikęs kailį, nagus

ir rėki, draskais, lauki kas bus

Bet vienodai visiems

juk tu - tik žmogus

Rytojus

Kai nesupranti kas esi
ką šiam pasauly veiki
ką katik padarei
iš kur atėjai

paklaust negali
nes aplink tik kurti

jie vis skuba
iš paskos tu seki
akys tik juda
garsų negirdi

viskas susilieja
į vieną rutiną
vaizdai praskrieja
lyg per kiną

jame tu esi
vaidint tik nemoki
o kitų negirdi-
vistiek jie naivoki

galvoja, kad bėgant
laiką pavys
tačiau net skrendant
tai nepavyks

artėja rytojus
dar viena diena
mąstai gal sustojus
bet liksi viena

kiti vis siektų debesų,
o tu žiūrėtum ir juoktumeis iš jų