Ir kai keičias pasaulis
mainos veidai
nusvyra rankos
po rasas braidai
Ir kai speigas skverbias per sienas kiaurai
O vienas pats po kaldra vis dar sušildyt kojas bandai
išpila šaltas prakaitas, širdis suspurda krūtinėj
pramerki akis ir ieškai kažko sienoj akmeninėj
Bijai,kad kažkas iš tamsos išnirs
Bet viduj tikies,kad artimas,kad apkabins
Tačiau ryte kaip jauties, niekas nepaklaus
bėgsi iš paskos, nespėsi - nepalauks
tad auginais nagus ir dantis
vis dažniau prieš kitus šiepei iltis
O širdy, kažkur kamputy
draskei save iš vidaus po truputį
bet dabar jau nebenori spjaudytis nuodais
ir nebesupranti, kodėl kitų taip baidais
Todėl šiandieną
išbėgi į kiemą
palikęs kailį, nagus
ir rėki, draskais, lauki kas bus
Bet vienodai visiems
juk tu - tik žmogus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą