Svajos kils balionais į dangų

Rūke paskendo viltys
tamsoj ištirpo mintys
ir ko gi nori ,tu, žmogau,
nesuprantu ir  nesupratau

liko tik svajos delnuos
ir tikėjimas plakančiuos luituos

bet vis dar laukiu

ateis diena 

kai svajos balionais į dangų kils
ir kris viltys lašais ant laukiančių skruostų
diena, kai niekas nebenusivils
ir gėlės augs ant nuvirtusių bokštų

įkvepiu ir realybėn grįžtu
bet ateis diena, šventai tikiu

Šuolis

Dienos pašėlusiai ilgos lenktynės

supasi vėjy lyg supynės

o mes vis skubame, einame tiesiai

klumpam, keliamės ir vėl atsitiesiame

ir visas gyvenimas kaip lauko vėjas

ką tik buvo, bet nebėr, jis toli išėjęs

nespėjam mes net rankos ištiesti

ir savo laimę danguj nusipiešti

nors gyvenimą kuriam

juk mes jo kalviai

nustatome laiką

skaičiuojam jį brangiai

mūsų laikas yra - tūkstantinės skolos

niekad nepavysim jo - per trumpos kojos