Stiklinis speigas

Girgždesys - sniego pėdų
Šlamesys - nuogų šakų
Speigas, kad jį kas girdėtų
Ir dangus, mėlynų akių.

Vėjas, pranykstantis laukuos
Gyvsidabrio stulpelis skęstantis tyloj
Balto cukraus snaigės, tirpstančios plaukuos
Tik dabar praregiu, kad gyvenu žiemoj

Slepiuos už medžio plokštės
Stiklo ruoželio
Dar už antklodės,
Karšto arbatos puodelio
Na dar keli sluoksniai medžiagos,
Kuri man svetima, bet ja grožiuos
ir puošiuos,
maivaus, slapstaus

Aš kaip sniegas iš tiesų
Mane lieti - po truputį tirpstu
Spiri su kojom, o aš bėgu tolyn
Tu man svetimas - bet lendu į tavo kaulus gilyn