Abitūros likutis dar čia.

sėdžiu prieš rūšiavimo dėžę ir mąstau
kur labiau tikčiau dar nesupratau
ar į plastiko gretas
ar tarp stiklo, nors nei šis nei tas

tikriausiai į popieriaus vietą
susideginčiau per antrą matieką
tai ką einu prie dežės
ir bandau tilpt, nors mažai erdvės

bet svarbu,kad mane surūšiuotų
ir antrą kartą naudingai panaudotų
gal kokį šikpoperį pagamintų
o gal kartono dėže pavadintų

geriau popieriaus gabalu pabūt
nei,kad per matkę prie radiatoriaus džiūt
arba pro langą žmonių galvas skaičiuot
ir galvot kaip iš funkcijų nesijuokt

gana. laikas degtuką pabrėžt
ir naują kelionę iš pelenų pradėt
baigiu.
rūšiuotis skubu

21

Purpuriniam danguj

skęstu radio fonui tirpstant

varvant laikui 

pro kuprotus pirštus,

gitaros stygų išvagotus

skleidžiuos ir vystu 

beribėj erdvėj

paklydus tarp skaičių 

nusipurtyt mėginu juos ir lašus

spaudžia.--

dienas voratinkliu gaudau

naujon krūvon lipdau

pavyks

žinau.

,,Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu gali jiems pasakyti."
                                                                                    M. Martinaitis

Čia

Paklydus melodija ir nemigo akys
baltos dienos ir žalios naktys
geltoni vakarai saulės spinduliuos
ir kojos, prisiminimuos šiltuos

puodukas arbatos
apdulkėjusios natos
lapai rėkiantys dėmesio
ir katė reikalaujanti ėdesio

tik lova sujaukta
pagalvė numesta
čia, niekur kitur
tik čia, kažkur
esu
dar gyvenu

http://www.youtube.com/watch?v=RccyhxGj590

*

Galva pilna, bet mintys tuščios

ir laikas narkotiku tapęs

rankos nuo vėjo tapusios šiurkščios

vėl užuovėjos nerandu, dabar aš žmogus apakęs

stiklinę miglos rankoj keliu

ir už jus, pasimetusius, gurkšnį geriu

***

Vietoj rato skęstančioj valty
Vinį krūtinėn gavau
Galėsiu širdį ant neskęstančio irklo prikalti
Ir didžiuotis, kad nepaskendau

Svajos kils balionais į dangų

Rūke paskendo viltys
tamsoj ištirpo mintys
ir ko gi nori ,tu, žmogau,
nesuprantu ir  nesupratau

liko tik svajos delnuos
ir tikėjimas plakančiuos luituos

bet vis dar laukiu

ateis diena 

kai svajos balionais į dangų kils
ir kris viltys lašais ant laukiančių skruostų
diena, kai niekas nebenusivils
ir gėlės augs ant nuvirtusių bokštų

įkvepiu ir realybėn grįžtu
bet ateis diena, šventai tikiu

Šuolis

Dienos pašėlusiai ilgos lenktynės

supasi vėjy lyg supynės

o mes vis skubame, einame tiesiai

klumpam, keliamės ir vėl atsitiesiame

ir visas gyvenimas kaip lauko vėjas

ką tik buvo, bet nebėr, jis toli išėjęs

nespėjam mes net rankos ištiesti

ir savo laimę danguj nusipiešti

nors gyvenimą kuriam

juk mes jo kalviai

nustatome laiką

skaičiuojam jį brangiai

mūsų laikas yra - tūkstantinės skolos

niekad nepavysim jo - per trumpos kojos