Dienos pašėlusiai ilgos lenktynės
supasi vėjy lyg supynės
o mes vis skubame, einame tiesiai
klumpam, keliamės ir vėl atsitiesiame
ir visas gyvenimas kaip lauko vėjas
ką tik buvo, bet nebėr, jis toli išėjęs
nespėjam mes net rankos ištiesti
ir savo laimę danguj nusipiešti
nors gyvenimą kuriam
juk mes jo kalviai
nustatome laiką
skaičiuojam jį brangiai
mūsų laikas yra - tūkstantinės skolos
niekad nepavysim jo - per trumpos kojos
+-+Copy.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą